štai miesto šurmuliuos 
prasklendi pro dar vieną senuką 
besėdintį kavinės vienumoj. 
dešimto mėnesio vidudienį 
kai laikas ima suktis atgalios 
išgirsti šiurkščiose pirštų pagalvėlėse šnarantį 1960-tųjų laikraštį - 
ši aura ima ir įsuka tave lyg į vertigo. 
tarp sienų, persmelktų spaustuvėse 
naujai išdirbto popieriaus kvapu, 
vagotas veidas tampa tau gyvu muziejum. 

sezonai jaunai galvai keičiasi keturiskart, 
tokia jau rodos nepamainoma tiesa - 
bet jo rainelėse įžvelgti galima 
kur kas daugiau, nei tik sustirę spalio šakos, 
ar gervių klyksmas šaukiant brizus čia. 

jo atminimų saulė šįvakar pasiekė zenitą - 
galybė rūškanų besisuka baltų plaukų pūgoj. 
jaunystė, užimdavus net laikrodžiui kvėpavimą - 
tiek gerdavęs į savo plautį dūmo salsvo, tiek šėlsmo pokario baruos. 
tiek uodęs rūkstančios kosmoso ugnies 
besisukančių blauzdų paraduos, 
žaismingai pasislėpusių sijonų spalvose. 

... bet šįvakar nuo jo barzdos tesklinda 
alyvų arbatos ramuma. 
dėvėtas švarkas gulasi ant linktelėjusių pečių 
lyg ant uolėto gibraltaro,
rainelėse raižyti viso laiko matai. 

ties 'tik' - įkvėpt 
ties 'tok' - iškvėpt 

dabar nė už ką nebėgtum vėl atgal į gatvės skubą. 
dar minutėlę. 
kol plazda.