Beribiai vandenys
kiekvieną dieną neša
žiupsneliais ilgesio giesmes,
skirtas užsisvajojusio rudens akimirkai
ant sambrėškos jausmų
užgęsusios ugnies.

Išlietas meilės vynas,
žodžiai išbarstyti, jų niekada nebuvo
ir nebus per daug, pasenęs mėnuo
debesų baltų arimuos
skaičiuoja amžiaus
žemiškas kaltes.

Kažko norėtųsi šalia,
vilties ar laimės geismo, išplaukusio
iš vandenų juodos gelmės...
Norėtųsi būtim nerimastingo laiko
rudens akimirkoj
įamžinti save.