Naktis,
tarytum sužeista plaštakė,
blaškysis
priešais langus mėnesienoj,
gal jos širdy - kerai
indėnų vasaros,
nebesuspėję iškeliaut
su vėjais.
*****   *****   *****   *****
Kur nuskubės mintis, -
į jūras prakeiksmo,
ar į krantus palaimos...
Prie stiklo,
lyg prie skruosto,
gailestingi bučiniai,
neišsiskyrę išsiskirsim savimi,
indėnų vasara,
kai danguje užgęs
žvaigždžių žydri gaisai.
*****   *****   *****   *****
Šešėliai pasitrauks
su išreikštais sudie jausmais,
pakėlę ant sparnų beprasmį
nerimą,
o mano žvilgsnyje
dar pasiliks ilgai
nenužydėję žiedlapiai
indėnų vasaros.