Pameni tą pasaką apie mergaitę, kuriai iš burnos byrėdvo auksiniai pinigėliai kaskart jai ištarus žodį? Na, šiuo atveju situacija panaši, bet vietoj pinigėlių byra kirminai. Kiekvieną kartą, kai Ji pagalvoja kažką blogo - iš pakaušio iškrenta bjauri, gliti kirmėlė. O blogiausia tai, jog tos mintys Jai visada patikdavo. Kartais net atrodydavo, jog bjaurios mintys yra vienintelis dalykas sulaikantis nuo bjaurių veiksmų. Bet kaip liūdna, kai taip aiškiai supranti kiekvieną savo piktą, gašlią, savanaudišką, žiaurią, egoistišką, mizantropišką ar nihilistinę mintį. Po visu tuo žvilgančiu fasadu slepiasi sukirmijęs vidus. Kiekvieną vakarą Ji malda atsiprašo Dievo už kviekvieną iškritusią kirmėlę ir dėkoja, jog dar neišprotėjo. Nors gal išprotėti būtų lengviau? Ar ne lengviau gyvena tie, kurie nesupranta savo minčių ir veiksmų blogumo? Tuomet kuris teisesnis - tas, kuris nesupranta ir daro, ar tas, kuris supranta ir daro? Ji išpurto paskutinę mintį iš plaukų ir nueina miegot.