Nyki tikruma,
ar tik jos paslaptingas šešėlis,
suskaldytos arkos šuorų lietaus,
Užupio gatve,
kodėl virš tavęs tavo vėjai,
lyg benamiai vaiduokliai
su švino sparnais.
Aš mačiau,
kaip jie draskė į gabalus
manąją saulę,
ir galvojau, kad saulė - tai beširdė širdis,
senieji kaštonai,
kaip žvakės, man spindėjo sekmadieniais,
ir aš laukiau, vis laukiau stebuklo
dangaus pakrašty.
Ant kaktos - ne raukšlė,
o druska mano pirmojo krikšto,
ir religiniu simboliu sukryžiuoti delnai,
Užupio gatve,
kodėl ant akmens tavo pilko
rauda vėjas - benamis vaiduoklis
su švino sparnais.
Commenting expired for this item.
No comments