Pasodinau aš sodą - obelų ir vyšnių,
Pavadinau anūkės jį skambiu vardu
Ir prisakiau, kad ji dar čia įkištų
Kadagių, krūmą kokį arba du.
 
Ir dar- pušies kepurė kad užaugtų -
Pušelę žalią sodo pakrašty:
Tegu čia bus drąsiau skrajūnui paukščiui,
Tegu ją glostys žvilgsniais ir kiti,
 
Kada pavargs, kada nusvirs jų rankos
Nuo darbo ir galbūt sunkių  minčių,
Kad štai, girdi, kokios mūs jėgos menkos
Ir viskas rodosi pasaulyje tuščiau...
 
Tada pušies viršūnėj žalios stygos
Melodijas sraunių dienų užgros,
Ir suspurdės aukštai paukštelis atsilikęs,
Ir šilas vėl gyvenimą suuoš...