Labos nakties, pavasari, labos nakties,
kiek daug veržlumo ir žvaigždžių virš tavo slenksčio,
lydėk mane per debesų baltas miglas,
kai ilsisi sapnuos sugrįžę paukščiai. 
   Pasirinkai mane pakelt sparnus,
   būt paviliotam tavo paslaptingų tolių,
   kur nebėra mirties, tiktai - žvaigždžių lietus
   ir, meile spinduliuojantys, dangaus altoriai.
Kiek daug aplink žiedų, jaunatviškos drąsos,
o prieš akis - kalnai, sidabro upės, slėniai,
čia nebėra širdy nuliūdusio rudens
su ašarų rasom ir gedulingais vėjais.
   O Laikas bėgs lėtai tik tiems, tik tiems,
   kas lauks tavęs, pavasari, atgal sugrįžtančio,
   Jisai dienų tėkmėj užvers žaizdas,
   kraujuojančias ir nukraujavusias į jūras ilgesio.
Labos nakties, pavasari, labos nakties,
pasirinkai mane būt paviliotam tolių
į amžinatvės pievas, Viešpaties valdas,
kur dega žvaigždės ant dangaus altorių.