Valandos slenka it baltmarškiniai šešėliai...
Kuri iš jų man į delnus įdės vilties sakramentą?
Išpildytų norų likimai paseno ir nutekėjo,
įrašę poemų rimus į sielos testamentą.

Laikmečio jūromis plaukia diena, vakarėja...
Ką man linguoja ir šlama seni eukaliptai?
Aš jaučiu gailestį sau, kad neišmokau kalbėti
medžių tarme, jų poetine psalme.

Peržengus savo buveinės išmindžiotą slenkstį,
nusišypsosiu pasauliui, lyg gyvasčio žvaigždei,
ir iškeliausiu aš vieškeliu mano svajonių
sudėti dar vieną eilėraštį ant debesio balto.