Laiškas AKMENIUI
Norėjau paklausti, ar žinai, kur prasideda gyvybė?
Nespėliok...
Gyvybė prasideda AKMENYJE...
Pažiūrėk ir pamatysi kiekvieną pavasarį laukuose galybę AKMENŲ.
Žinai kodėl?
Nespėliok...
Jie gyvi, nesibaigiantys, amžini, jie kiekvieną pavasarį vėl ir vėl gimsta. Nori pajusi jo spurdantį kietą gerumą – paliesk AKMENĮ delnu.
Sakyk, ar vaikščiojai kada nors pajūriu, rinkai AKMENUKUS? Aš rinkau. Stropiai, kiekvieną pavartydama, apžiūrėdama. Parsivežiau namo, rašiau ant jų mintis iš Šventojo Rašto. Pavadinau savuosius AKMENĖLIUS „Šventraščio akmenys“ ir dovanojau brangiausiems draugams. AKMUO perdavė jiems mano širdies šilumą.
Gyvybė prasideda AKMENY...