Laiškas LAIKUI
Ateina diena, kai užaugi. Apsižvalgai. Sustoji. Kažkokiu kitu žvilgsniu pamatai visa, kas tave supa aplink. Kur tu visus tuos metus buvai, ką veikei, ką mąstei, ko siekei? Nežinai, negali atsakyti!? Pabandom prisiminti, a...
Kas suskaičiuos, kiek kartų lijo lietus ir krito snaigės, švietė saulė, kiek kartų širdis iš laimės spurdėjo, o iš akių krito ašaros... Žingsniuoju. Sustoju. Aš stoviu ant parko laiptų, vienoje laiptų pakopos aikštelėje nebežinau – į viršų, ar į apačią man lipti... Kas ten, už mano nugaros? Ką lems peržengtų laiptelių skaičius, kokia visa to prasmė? O gal nėra jokios prasmės, jokių prisiminimų... Ne, tai netiesa!
Skaičiuoju mintyse savo gyvenimo laiptų pakopas, man jau penkiasdešimt...
Laikas – galingas ir nesuvokiamas, gebantis ir griauti, ir kurti. Tai daug ar mažai!? Manau, kad tą apsprendžia, kaip prasmingai šį laiką nugyvenau. Kiekvienas nuo pat gimimo siekiame būti laimingu. O kas ta laimė? Ar laimė – tai išsilavinimas, socialinės sąlygos, padėtis visuomenėje, santarvė šeimoje, užauginti vaikai, sutikti žmonės, atlikti darbai? Manau, kad ne tik tai, bet ir šiek tiek daugiau.
Kiekvienas laiptelis – skirtingas prisiminimas. Įdomi, savaip spalvinga mano būtis. Suvokiu, lipsiu žemyn – aš noriu bent akies krašteliu žvilgterėti į praeitį, savo praeitį. Čia mano vaikystė, čia mano branda, čia mano šaknys... Dievaži, tiek kartų vaikščiota šiais laiptais, bet tik šiandien aš juos pastebėjau. Nusirita kūnu šiurpuliukų bangelės, matyt senstu.
Ką mena šie laiptai? Kieno rankos gludino akmenį, jį kėlė ir tvirtino. Nesvarbu, kad nuo laiko išsikraipė laiptų pakopos, bet jie stovi ir dar ilgai, ilgai stovės. Aš tariu laiptams, lyg savo mieliausiam bičiuliui, – „Stovėkit, be jūsų parkas taps beveidžiu. Ach, kokie  jūs banguoti,  visai kaip  mano gyvenimas – čia pakilimas,  čia nusileidimas. Ei, bi
čiuli, kantrus akmenie, prabilk, pasakok, pasakok, kiek kartų tave mindžiojo kojos? A, atsidusai, sunku tau, nesidrovėk, nesijuoksiu... ir man sunku, graudu, bet gera. Nori, pasakysiu kodėl. Ach, šaipaisi ir visa tai vadini iliuzija... Nesutinku su tavim, kad tai tik iliuzija. Tiesiog išmokau saugoti tai, kas brangu, kas tikra, nes daug kartų patyriau praradimus. Dažnai taip sentimentaliai apsidžiaugiu paprasčiausiu mažmožiu. Mano sielos nebedrasko bičiulių ydos – sielon lyg lengvutė plunksna nusileidžia kantrybė, išmintis ir švelnumas. Jaučiuosi lyg įvaldžiusi slaptingą būties dėsnį: pasinerdama šviesion ir skaidrion ramybėn, galiu sustabdyti laiką; trumpos akimirkos šaltiny pasisemiu jėgų, gyvenimo pilnatvės ir vėl... turiu jėgų gyventi. Šviesi akimirka – Kūrėjo šypsnys, Angelo prisilietimas, kurie apšviečia ne tik mane, bet ir tuos, kurie šalia manęs... Nori žinoti ir apie mano draugus. Gal tau pasirodys keista manoji filosofija apie draugus, bet bandysiu ją paaiškinti. Aš dažnai juokauju sakydama, kad tikriausias draugas yra tik šuo... Manau, kad tik žmogiška meilė: be pavydo, pykčio, konkurencijos, ginčų – gyvenime dovanoja tikrą draugą, o tiek, kiek rūpinsies kito laime, gerove, pagalba, dovanosi šypsenų, tiek ir pats to sulauksi. Džiaugiuosi turėdama kelis nuostabius draugus. Visi kiti – bendraminčiai, bičiuliai, pažįstami, kolegos, kaimynai.
Vėl šaipaisi, suprantu, kur lenki... Priešai? Kaip gi be jų?! Manau, kad tie tikrieji – tai neapykanta, abejingumas ir pyktis, kuriuos kartkartėmis pasirodančius jau išmokau nugalėti ir atremti.
Užsisvajojau. Žinai, pagalvojau, gal būtų visai įdomu ištirpti, kažkur trumpam pranykti, o paskui imti staiga atsirasti vėl savo kūne ir sužinoti, kiek aš svarbi kolegoms, draugams, mamai, vaikams, būtų nepaprastai įdomu sužinoti, kiek per šį nugyventą gyvenimą užsitarnavau, pavyzdžiui, išganymo procentų – Dievui, Šefui, Mylimajam, Draugui, Kaimynui – tik suvokiu, kad niekada niekas nepasakys tiesos, bet kuriuo atveju jie bijos savęs, gal manęs, o ši mintis tik mano fantazijos, todėl visas sąskaitas su savimi tenka suvedinėti pačiai... Sudėtinga. Kodėl? Sunku išlaikyti objektyvumą, visada norisi labiau pasidžiaugti sėkmėmis, pagražinti arba nutylėti apie nesėkmes.
Štai ir pasiekiau paskutinę laiptų pakopą..., laikas kapsi, nesustodamas alsuoja savo ritmu, o aš tik laikinas svečias laike. Ei, bičiuli, kantrus akmenie, saugok mano paslaptį.“