Laiškas VANDENIUI
Atsuku čiaupą ir atidžiai stebiu iš jo tekantį VANDENĮ. Mano persimainančios mintys... Ar jos VANDENS tyrumo?
Kur jo pradžia?
VANDUO... Pagirdantis žemę ir augalus.
VANDUO... Nenutrūkstantis upės bėgimas.
VANDUO... Sūri, alsuojanti begalybe jūra. Mano prakaitas – sūrus VANDUO.
VANDUO... Nevaldoma stichija, galinti akimirksniu nugriauti ir užlieti miestus.
Plaunu rankas pagarbiai žiūrėdama į savuosius delnus. Ten išvystu savo tėvus bei visą prosenelių kartą. Kiekvienas iš jų yra mano kūne. Neabejoju, kad esu kiekvieno iš jų tęsinys.
VANDUO... Tyras, krištolinis šaltinio srovenimas.
VANDUO... Šulinys, iš kurio mano protėviai sėmė VANDENĮ, malšindavo troškulį.
Manieji delnai. VANDUO... Mano neišsenkančios mintys...
Užsuku čiaupą, čiumpu abiem delnais dvišakę vyšnios šakelę – virgulę ir bėgu ieškoti VANDENS. Ji atves mane ten, kur teka požemio upės. Juk taip ieškodavo ir rasdavo VANDENĮ mano protėviai...
Ar galima nužudyti VANDENĮ? Ne, nereikia... Niekada to nedarykite!
Iš kokio šaltinio aš atsigersiu VANDENS!?