Laiškas ŽEMEI
Aš, kaip ir daugelis mano bendraamžių, atėjome į ŽEMĘ neįsivaizduodami kokia ji, nežinodami kokią ją mums paliko anksčiau gyvenę... Atėjome gležni, bejėgiai, reikalaujantys globos ir meilės. ŽEMĖ mus maitina, nešioja, moko, augina. Mes visomis išgalėmis stengiamės permanyti mus supantį pasaulį, reiškinius, pažinti sutiktus žmones. Visas mūsų
gyvenimas ŽEMĖJE – sudėtinga mokykla, turime išmokti visas mums skirtas pamokas, o kaip jas išmokom, esame patikrinami egzaminuojant – įvairiausiomis situacijomis, laimėjimais ir nesėkmėmis. Mes metų metus praleidžiame besimokydami, skaitydami, tobulėdami. Jeigu randame savo kelią, suvokiame savąjį AŠ, gauname brandos atestatą ir mums suteikiama teisė vadintis Žmogumi. Keistuoliai mes, viską įpratome skaičiuoti, matuoti, lyginti, sverti, skirstyti. Tik ar pagalvojome, kad vis rečiau pastebime šalia savęs gėrį ir grožį, kad vis daugiau vietos mūsų širdyse užima pyktis ir neapykanta, pavydas ir liūdesys. Juk viskas čia pat – šalia mūsų, tik reikia pastebėti, džiaugtis ir mylėti. Besąlygiškai mylėti save ir visą mus supantį pasaulį. Mūsų nebevaržo atstumai. Vis didėjantis tempas, darbo ritmas, naujos komunikacijos galimybės, energijų įvaldymas. O kaip ŽEMĖ? Mes, jos vaikai, žiauriausiais būdais ją nualinome ir toliau aliname, teršiame orą, vandenį, kertame miškus, bet iš tiesų – mes kertame savo šaknis, mes tolstame nuo savo motinos ŽEMĖS.
Kartais norisi pikdžiugiškai kvatoti, kad taip rūpestingai į Juodąją knygą surašėme išnykusią florą ir fauną, o į Raudonąją knygą rašome tuos, kuriuos reikia saugoti nuo išnykimo, o ar kada pagalvojome, į kokią knygą įrašysime Žmogų: dirbantį, mylintį, kenčiantį, svajojantį, kuriantį, naikinantį ir gyvenantį ŽEMĖJE!? Tiesa pasakius, aš nežinau...
Pamąstykime apie minties galią. Dažnai pakeliu akis į dangų. Neaprėpiama visatos didybė, protu nesuvokiama – kur pradžia, o kur pabaiga. Kiek čia žmonių minčių!? Mintis niekur nedingsta, jos pėdsakai lieka erdvėje amžiams. Jeigu geros mintys – jos kuria, jeigu blogos – griauna. Mintys pirmiausia atsiranda protuose, o paskui nenusakoma jėga pasklinda po ŽEMĘ  ir ataidi į žmonių širdis.  Vis grėsmingesnės ir beprotiškesnės mintys sklando ties ŽEME. Sustokime! Pagalvokime, ar ŽEMĖ atlaikys žmonių beprotybę!? Juk tai mano ir tavo namai. Ar gali įsivaizduoti ŽEMĘ be miškų, pievų, žydinčių gėlių, kalnų, be paukščių, gyvūnų, be ŽMOGAUS?
Aš – negaliu...
Senovės išminčių knygose rašoma, kad žmonėms pripažinus minties jėgą, ateis nauja, šviesos era...
Sujunkime mintis su mylinčiomis širdimis, tegul galinga, tyra širdžių energija, gimdo pačias nuostabiausias mintis, tegul ŽEMĖ bus – visų mūsų, geros valios žmonių, bendri namai. Į ką atsirems žmogaus mintis!?
Aš tikiu... Myliu ŽEMĘ. Aš noriu vadintis Žmogumi.