Ne auksinis lietus
saulės ašarų,
ne sidabro tyla mėnesienos
surimavo giesmes
mano raštuosna,
užkerėjo nerimstančią sielą
meile, laimės smilčių
trupinėliais,
paslaptingais sapnais
laisvės vėjų.

Ten, kažkur
už ribos saulės vasarų,
už sidabro tylos, mėnesienos
lai rusena
svajonių ugniakuras
viltimis ir kasdieniu tikėjimu
po padangių žvaigždėtais
šešėliais...

Laisvės vėjuos - šaltinių 
tekėjimas
per miglotus laukus
melsvo vakaro
ir gimtųjų šilojų šlamėjimas,
surimavęs giesmes
mano raštuosna.