Lapkritiniam, šalnotam dugne
Žėri lašas prinokusio vyno,
O dangus debesų verpete
Vėlei saulę už plauko skandina.

Debesų virtinėse plaukiu
Akimis visą žemę apglėbus,
Iš anapus ekrano girdžiu –                              
Šnara žemėn prisodrinti lietūs.

Išsiblaivo. Šviesėja dangus,
Ir iš properšų žemėn vėl sminga
Pluoštas virpančių ne spindulių,        
O smulkučių lyg spaliai žiežirbų.

Kai šermukšniuos tarškės subtiliai    
Jau sutarę į taktą dagiliai,                
Horizonte nuskęs spinduliai –
Nes rudenė diena miršta tyliai.