Ant mano vaikystės pievų,
apnuoginto medžio šakų
iš drumzlino, pilko dangaus
leidžiasi snaigės. 
     Išrimuok savo sielvarto sopulį
     virš nublukusios žemės šilojų,
     aš gedėsiu sapnuos tavo grožio,
     pilkas dangau.
Tiktai vėjo švelnus dvelkimas
tesupras snaigių baltąjį polėkį
ir žodžius, išrašytus likimo,
ant nakties juodo popieriaus. 
     Sieloje, lyg gegužio oazėj,
     spindi auksu pražydę purienos,
     o akimirksniuos - amžinos giesmės
     mūsų meilės širdies.
Tyliai, lėtai, palengva
ant nublukusios žemės šilojų
iš drumzlino, pilko dangaus 
leidžiasi snaigės.