Keistas, keistas, dievaž, mūs likimas,
Įnoringi jo vėtrų sparnai:
Tai mus pakelia skrist virš arimų,
Tai įmurkdo į purvą dažnai.

Pasigriebs jis tave kitą kartą
Ir į kelią klajūno išves,
Paliks motinos laukas neartas,
Ir... skaičiuok praradimų rieves.

Kai po daugelio metų pargrįši,
Nusivylęs klajūno dalia,
Pasitiks tave tėviškėj kryžiai,
Tik nebus nieko nieko šalia,

Kas tave čia priglaustų, paguostų,
Pamylėtų, kaip buvo kadais,
Tu – jau svetimas tėviškės uoste:
Be savęs, daugiau nieko neteisk.