Mano laimės žvaigždės pavydėjo tik vėjas,
debesų karavanuos paskandint ją norėjo,
lijo vaško lietus ant pavasario žemės
su mimozų žiedais, saulės blyksnio pašventintais.

Plaukė dienos dangum, tarsi sapnas šventadienio,
nugramzdinęs vargus, gūdų ilgesį, nerimą,
nebeliko naktų, skausmo brydėm paženklintų, -
vien mimozų lietus ir kerai oleandrų.

Mano laimės žvaigždė laumės burtais tikėjo
ir gražiausias legendas vėjui pynė, kuždėjo
apie šiaurės kraštus, snaigių spindintį apdarą,
kur gimtasis dangus barsto deimanto ašaras.

Kam gi dar pasiguost? Tik pavasario vėjas
gali sielą uždegt ir, jausmais atjaunėjęs,
nuplukdyti mintis į Tėvynės padangę,
kur šaltinių gelmėj glūdi laimė paskendus.