Mėlynai pilkšva žiema
driekias aplinkui lyg švelnus apklotas,
pusnis yra pagalvė po tavo galva,
tolimoji žvaigždė, sekanti prie mėnulio,
nušviečia pagirį,
ir viskas pavirsta į pačią geriausią manifestaciją
tavąją... Neatsakomi klausimai atsidūsta
be jokio atsakymo, - mintys tapo paskutinėmis
tavo Gyvenimo stygomis,
tu leidi snaigėms grot ant jų nuostabiausią
simfoniją, sukurtą apšerkšnijusių pirštų Mirties.

Tavo eilės pasiekė mane šiomis dienomis
per mylių platybes,
aš jaučiau tavo išsiskleidusią sielą,
aš jaučiau okeaną būties, dvelkiantį
kiekvienam sakiny tavųjų įvaizdžių ir doktrinų...

Prašau, - leisk man tikėti, kad tu atsitiktinai
pasirinkai mėlynai pilkšvą žiemą
būt savo geriausiu draugu.

Tu taip didžiavaisi
mažuoju namu su stikline veranda,
turtinga Pagoniais ir Vikingais,
Kryžiuočiais ir Karžygiais,
tu elgeisi su jais gražiai,
kaip su savąja gimine... Dabar
stiklinėj verandoj tu, jų pagerbtas, svečias esi.

Tiktai Dievas težino,
kokia reikšminga tau buvo tavo mažoji trobelė,
bestovinti niekur, prigludus prie ledinių laukų,
tačiau tavo poezijoj tavoji gyvenvietė
yra panaši į užburtąją pilį, bučiuojamą aistros
ir globojamą meilės sparnų.

"Sapnuojamoj knygoj gal bus parašyta,
kad aš užšalau giliose pusnyse"... puslapis 136

Kaip tu galėjai išpranašaut sau tokį likimą,
mano tolimasis poete?
Prašau, - leisk man tikėti, kad tu atsitiktinai
pasirinkai mėlynai pilkšvą žiemą
būt savo geriausiu draugu.