Medžiai, tarytum žmonės,
turi savas gyvenimo istorijas
papasakot,
kiek daug sielų klajoja naktimis
aplinkui,
ir aš girdžiu dažnai jų šlamesį.

Tuo takeliu vingiuotu
kažkada lipau į debesis,
po kojomis liepsnojo lapai
rudeniniai... Pavirto viskas
į seniai regėtą sapną,
tiktai širdy išliko ilgesys varinis.
Jis žvelgia į mane iš nuotraukos,
lyg narvo paukštis, jo akyse vaidenas
medžių vėlės, -
kiek liūdesio ir skausmo
šioj kapavietėj, o vietoj kryžių,
vien prisiminimai.

Ir keista, kad po daugel, daugel metų
vėl mintimis bandžiau
atgal sugrįžti
tuo takeliu vingiuotu
į žydruosius debesis,
kai man po kojomis liepsnojo lapai
rudeniniai...