MEILĖ
 
Vieni – bedugniu šuliniu vadina,
Gali kiek nori, kada nori gert,
Kitiems – tai degantis didžiulis laužas,
Jo karštį ne visad gali ištvert.
 
Galinga ji tarytum uraganas,
Kartu – tarsi laukų gėlė trapi.
Ją reikia gerti pamažu lyg vyną,
Tada ir nuodėmė ne bus baisi.
 
Tas tyras jausmas turi meilės vardą,
Tai slaptas suokalbis dviejų širdžių,
Kurioms nereikia proto patarimų –
Jų kelias driekiasi aukščiau žvaigždžių.
 
Deja, šis kelias dažnai pasibaigia
Ir krinta žemėn lyg žvaigždė širdis,
Užgęsta laužas, dužta vyno taurės,
Nusenka ligi dugno šulinys.