Mėnulio baltas veidas, blyškios žvaigždės,
kažkur matytas vaizdas iškilios žiemos,
gal būt, ant sienos kabančiam paveiksle,
o gal prisiminimų vizijoj šventoj.

Aš stoviu priešais stiklą veidrodžio pasenusio,
nusėsto dulkėmis ir užmaršties migla,
matau save, nuo šalto ilgesio išsivadavusią,
plevenančią padangėj vyturio giesme.

Surask mane žvilgsniu, kai sielą gels žvarbumas,
kai širdį pervers liūdesio skaudaus strėlė,
pasidalinsime prisiminimais to paties likimo,
brangiais lyg perlais vandenų gelmės.

Jei panorėsi, vėl atgal sugrįšim
į žemiškų svajonių iškilias žiemas,
kur vieškelis, išklotas snaigėm sidabrinėm,
vingiuoja tarsi kaspinas per klonius ir kalvas.

Mes - viens kitam pažįstami lig skausmo
džiaugsmais ir polėkiais, naktų sapnais,
kokiuos kraštuos save mes beatrastumėm,
mes liksime keleiviais tos pačios lemties.