Tie mūsų metai tarsi paukščiai
Į priekį lekia vis tolyn.
Jie nesustotų, jei net šaukčiau,
Todėl einu su jais pirmyn.

Laiko kelionės nukeliautos
Atgimsta popieriaus lape.
Tos dienos man paliks šauniausios,
Kad leido man atrast save.

Mažu žingsniu einu į priekį,
Dienas lyg perlus vis renku.
Aš noriu liūdesį išlieti,
Pajust širdim , kad gyvenu,

Tos dienos pilkos, darganotos
Išnyks pavasario glėby.
Lai mano svajos ūkanotos
Pavirsta džiugesiu širdy.