Kokia švelni, šilta ranka mus glostė,
    O viskas į akimirką sutilpo,
    Ir ant pagalvio nėriniuoto šilko                   
    Tik nuriedėjo ašara nuo skruosto...

    Bet ne naktis kalta, kažkas stipresnis,
    Kuris išskyrė mūs kelius per jėgą,
    O mano mintys saugot nepajėgia
    To žvilgsnio už žydrumą mėlynesnio.

    Mes paukščiai? – Ne! – Mes mylinčių šešėliai,
    Per žalią žolę plaukiantys iš lėto,
    Kai tik mažytes properšas išmėto
    Lyg blyksnius dienos šiltos ir saulėtos.                 

    Gal už kalvos surasim kitą slėnį,
    Kuriam nuskęs tų skauduliukų plėnys.