Jau pašlaitėj tiktai pradalgiai.
Džiausto vėjas žolynų lapus.
Ką tą rudenį man pasakei?
Ką dalyti norėjai perpus?
 
Vieną saulę? Gal kelią? Namus?
Gal ramybę žvaigždėtų naktų?
Bet gi jie paskirti vien tik mums,
Kad surastume laimę kartu!
 
Jau nutolo seniai šienpjoviai,
Netgi žvilgtelt negrįš atgalios...
Pradalgiai, tik vieni pradalgiai
Ten, kur rudenio vėjas vaitos.
 
Aš seniausiai atleidusi tau,
Tad neklausk ko manęs čia nėra.
Pavargau ir tolyn nuėjau.
Žvarbo kojos, sužvarbus – siela!