Rožės aštrūs spygliai smelkia vėjo krūtinę,
saulėlydžio žara lyg kraujo nekalta dėmė,
aš perduodu žodžius iš savo lūpų
vandenų žuvėdroms,
aš perduodu joms ilgesį ir svajones.

Nelauk manęs ant slenksčio margaspalvės vasaros,
šį vakarą tu būsi man kažkuo kitum...
Aš savo meilę, tarsi žiedlapį baltų koralų,
padovanojau giesmei nuvilnijusių bangų.