Gal mano takas
bus klampus, duobėtas,
gal darganoj
sunku man bus surast tave, -
neklos langų šviesa ant žemės
kryžiumi šešėlių,
ir nelinguos šermukšnio vienišo
šaka,
tačiau tu netikėk,
kad aš susvetimėjau,
tapau bejausme ilgesio styga,
neleisk man būt nesuprastai
pagairėj vėjų,
neleisk man būt nematoma
giesmės siela.
Tu netikėk, kad aš esu išsižadėjusi
svajonių, lapkričio žvaigždžių,
savęs ir tų vaiskių, vaiskių
saulėlydžių
virš nužydėjusių laukų.