Kažkur, žvilgsniu neaprėptoj tolybėj,
plazda mano laikas,
ir tie prisiminimai, kaip laivai
ant jūros balto kranto,
delnuos kiekvieną dieną
gimsta naujos linijos,
apreikšdamos likimo eigą,
nesigailiu, kad vėl prasilenkiau
su dabartim, užsisvajojusi apie tave
ir mūsų laimės žvaigždę,
laiškai, lyg medžių lapai
rudenio šalnoj, -
viliojantys ir paslaptingi,
nesigailiu, kad išlaikiau juos ligi šiol
prisiminimų senstančioje knygoj.