Neužmiršau aš tavo lūpų skonio
Ir švelnių rankų glostančios vėsos
Toj mudviejų jaunystės vakaronėj,
Kai buvo žemėj dar tiek daug šviesos,

Kai tokios trumpos buvo mūsų naktys –
Baltų lelijų, sapno ar maldos,
Kai švietė vien kaštonų baltos žvakės,
O sodžius skendo obelų žieduos – – –

Net ir dabar šviesa iš ten atplūsta –
Su paukščiais aš skrendu, miela, tenai
(Palikęs mūsų amžių tokį rūstų),
Kur žydi ievos tau vienai, vienai – – –