Debesys,
pavirtę baltais mėnuliais,
braido virš žemės,
Tu girdai mane Laisvės syvais
nuo saulėtekio
ligi vėlyvojo vakaro.
Apsvaigus nuo jų,
tarytum nuo liepų nektaro,
prisimenu,
kai bučiavau Tavo delnus
pačiame žiemos vidury,
prisiekdama neapvilti Tavęs
savo meile.
Aš įvertinu tai, ką turiu
ir meldžiuosi kiekvieną dieną
už Tave
ir už drąsiąją širdį Tavo kareivio.
Commenting expired for this item.
No comments