Manęs nebus čionai,po saulės žaliais gluosniais--
Negros jau man jaunystė karklo dūdele
Ir būgnai nebekvies į žygį eit prieš sostus
Diktatorių,karalių su gėlėm

Gvazdikų gal,o gal ir kraujo rožių
Ant atlapų jaunystės lyg kerų,
Kurie kadaise rūpesčius užgožė
Nelyg prakeikta meilė Lyro dukterų,

Kurios šypsojo,šoko,veidmainiavo,kvietė-
Bet tai ne meilės šypsniai buvo,ne vilties,
O  neapykantos,skaičiavimų ir rietenų,
Ir nebebuvo nei dangaus spalvų anei širdies.

Dabar ilsiuosi tarp pušų pavėsy,
Dairaus atgulęs ant aukštos spalvos
Nelyg koks kunigaikštis,mūšy išsitiesęs
Nuo klastos smūgio priešų Lietuvos,

Ir vis dėlioju mintį paskutinę
Apie gyvenimą aukščiau,viršum manęs,
Kur gera buvo mirti už Tėvynę
Lyg moterį žaizdota krūtine.