Pora cukraus šaukštelių arbaton
Neatrodė, kad būtų mažai.                   
Jis ištirpo. Ant krašto puodelio
Liko lūpų raudoni dažai.

Saldus kvapas per naktį lydėjo
Ligi pat vėlyvų paryčių,                           
Iki vėl ji į barą atėjo
Su gėlėta skraiste ant pečių.

Vėl prisėdau šalia pakerėtas
Jos čigoniško gymio akių.
Nuo tada nerandu aš sau vietos, –
Ir kasdieną į barą lekiu.                               

O ji mirksi blakstienom lyg, rodos,
Mano kūną kas smeigtų dygliais.                         
Tik į taborą, kur vyšnių sodas,
Aš žinau nieks manęs neįleis.