Iš pradžių aš gėriau šventą vandenį ir orą,
O  dabar -  tik smėlį Dievo  danguje.
Aš kadaise koviaus  už tėvynę oriai,
O  dabar  prislėgtas  smėlio  va, deja

O jaunystėj gėriau karštą vyną -
Virė karštas kraujas manyje,
Net dabar, kai aistros jau nurimo,
Aš ramybės nerandu,  deja.

Aš kadais kaip valkata basčiausi
Po  pasaulį,  valdomą  kitų,
Ir maniau, kad kraujas, lietas gausiai,
Mus  nuneš prie santarvės  krantų.

Bet. va šiandien supratau: dar niekad
Nebuvau  prislėgtas  kaip dabar,
Kai, užbertas žemės saujom tarsi sliekas,
Negaliu  net imt  ir pasikart.