Prie  Nemuno žydi purienos,
Prie  Nemuno dunda keliai--
Ir skamba įkaitintas kiemas
Žemėj nedidelėj.

Čia amžiai gurmėjo lyg griūtys
Sunkių akmeninių kalnų--
Jie slėgė ir dusino,žudė
Kryžium,ugnim ir plienu.

Bet ne-
Jie nesutrmpė dvasios:
Ir nieks nenulenks čia galvos--
Mūs žemė pati gimdė drąsą--
Akmuo net dėl laisvės kovos!

Sudėkim tad aukurą aukštą
Prie  Nemuno žalio versmės:
Teskraido aukščiau tiktai paukščiai,
Genties siluetai ir mes.