Išgersiu meilės taurę ligi galo,
Apsikaišysiu ežerų žolėm,
Ir tegu dega mano eilių ugnys,
Kai nieko, nieko jau nebus šalia,

Kai plaks mane rudeniai, šalti lietūs,
Kvatos velniai už temstančių langų,
Ir mano Hamletas ieškos vėl savo vietos,
Kai jau visi mane aplenks lanku.

Užgeso mano paskutinis meilės laužas, –
Dabar galėtų man visi atleist,
Bet va širdis prieš galą galbūt daužos,
O galbūt liepia eit senais keliais,

Kur Žeimenos krantai žalieji padūmavę,
Nendrelė Dringio kur dainas rašys
Vandens stikluos — kaip aš, poetas savas,
Apie linguojančias ir kvepiančias pušis,

Kur seniai jau vėliavas iškėliau,
Kur gėriau meilės vyną su tavim,
O, neužmirštama manoji rugiagėle,
Migla, nuplaukusi jaunystė mūs gaivi.

Žinau, šie žodžiai skamba kaip apgaulė,
Nes man, mieloji, viskas gal tabu,
Bet aš rašysiu tau net iš tamsos pasaulio
Ant balto beržo tošies atlapų.