Per upių skaidresį ir mėnesienos
baltą lygumą
plevena atpildas tylos,
širdies plakimas, nuovargis,
minčių motyvai... Akimirkas
jau baigia išsijot
mums smėlio laikrodžiai
ant apdulkėjusių vitrinų...
Šešėliuos veidrodžių - prisiminimai
ir veidai, susipažinę su vardais
savų likimų,
ugniavietėj - išblėsę pelenai,
tik tiek teliko iš šios puotos džiaugsmo,
ir žodžių aidas tarsi antspaudas vilties,
jis šildo sielą
iš vienos dienos į kitą,
sugrįžta paukščiai, o drauge su jais
nuščiuvusių svajų dvelkimas,
lėtėja valandos, tas svetimas ruduo
lyg neprašytas svečias,
ant juodų blakstienų - sapnai spalvoti
ir žvaigždžių pūga...Ji šėlsta
iš vienos nakties į kitą,
neleidžia žingsniams toliuos pasiklyst, -
arčiau minties
ir žemės drėgno grumzdo,
arčiau žiedadulkių ryškios gėlės...
Lai tebūnie palaimintas
šios puotos džiaugsmas, suvienijęs
pavasarį su gedulu rudens.