RAMIAUSIAS UOSTAS
 
Esu mirtis, kuri nušaldo gėlę,
Atėjus baltom rudenio šalnom,
Kuri nubraukia žemėn medžio lapą,
Prieš tai nudažius gelsvomis spalvom.
 
Esu mirtis – šalta, negailestinga,
Aplankanti visus be išimčių.
Stebiu kiekvieno jūsų kelio vingį,
Nėra tabu man, juolab – paslapčių.
 
Vieniems turtuose padedu užgęsti,
Kitus ištraukiu iš skurdo duobės.
Kas patys puola prie manųjų kojų –
Nėra užuojautos tiems, nei garbės.
 
Aš padedu kareiviui karą vargti,
Pasiųsdamas šrapnelius ir kulkas.
Aš epidemijų skara apgaubiu
Kažkuo man neįtikusias tautas.
 
Aš visagalė, visažinė fėja,
Šioj žemėj – galingiausia iš visų.
Nors jūs manęs nemylit ir nelaukiat –
Ramiausias uostas jums visiems esu.
 
Su manimi – visi jūs pabendrausit,
Paguosiu, išklausysiu, nuvesiu...