​
Kas kart, kai paleidi mano rankas ir žengi nuo manęs toliau negu ištiesęs jas galiu pasiekti, širdis ima plakti stipriau, sustingsta kūnas, kvėpuoti pamirštu ir mintyse sau kartoju žodžius, lyg mantrą, save ramindamas: Aš negaliu gyventi be tavęs, jei tu toliau nei mano rankos siekia, aš negaliu gyventi be tavęs, jei tavosios manęs neliečia!