Mūsų istorija-lyg praraja bedugnė:
Ją dengia tirštas,storas gražus rūkas-
Tai užmaršties tankusis griežtas tinklas.
Iš jo iškrinta,tiesa,ne visi-
Prie istorijos kai kas palinksta stalo,
Ir jie lyg piramidės laiką mūs skaičiuoja:
Vieni-valkirijos,tamsos,mirties valdovai,
Kiti-kaip šviečiantys už jų pečių žibintai.
Nuo piramidžių aukščio sklinda jų balsai,
Prarėždami miglas visų gadynių
Ir,susiliedami su kibirkštim mūs laiko,
Draugingom rankom užkuria mums laužus
Ir išminties žodius,ir pasakas  vis seka.
Jie-chorvedžai istorijos balsingo choro,
Kuris mums skamba lyg lopšinė,skamba.