Vingiuoki vaivorykštės juosta
rudens margaspalvėm alėjom
žavi, kaip vidurnakčio debesys,
kaip dvelkimas pavasarių vėjo,
tik nežadink minties, tegul ilsis
aukštalieknių beržų papėdėj,
tu - nesenstanti deivė šaltinių,
aš - vaikystės laukų piemenaitė.

Jei pažvelgčiau į tavo vandenis
ir gimtąja tarme prakalbėčiau,
ar mane gi tu prisimintumei...
Ar šaltinių versme apglėbtumei
po kelionių ilgų sugrįžusią
pasisemt bent saujelę paguodos,
ar mane gi tu atpažintumei,
o nesenstanti girių šaltuone?

Nerami, kaip ir tavo vandenys,
per gyvenimo jūras skubėsiu
ir likimo žingsnių nekaltinsiu,
ir neteisinsiu metų bėgio,
tik mintim, lyg šventa relikvija,
vis dažniau prie tavęs prisiliesiu
numalšint savyje skaudų ilgesį,
mano upe vaikystės pievų.