Senas Sargis vėl metus skaičiuoja.
Vis retėja kailis, raišos kojos,
Akys – priežlibės ir kurčios ausys.
Ar tokia senatve reikia džiaugtis?
 
Šeimininkas kruopų košę verda,
Kaulo neįkandu, skauda sprandą.
Nelaimingas net pamatęs varną.
Sąžiningai ji atlieka darbą.
 
Vis snapu „išplauna“ mano bliūdą
Ir nuvaiko katę tamsiai rudą.
Ligi vakaro įkyriai karkia
Vieną frazę ir labai jau svarbią:            
 
– Ei, šunėke, turi sausą būdą,
Ištikimą varną, katę rudą.
Senas žlibi, ką turėt norėtum?
Džiaukis saule ir dangum žvaigždėtu.