Vėjas siūbuoja palmių šakas,
ir bambukų ištįsę lapai skamba nuo jo
žalvariniais varpais, lyg Dievas kviestų
nusidėjėlius prie Šv. Mišių Altoriaus,
po langais vešli rozmarinai ir alijošiai,
pastarieji savo sodrumu nustelbia viską,
skandinu nakties sapnus
rytmetinės kavos gurkšnyje, mąstydama
apie tai, kad užmarštis vis dėlto
yra stipresnė už kofeiną, stengiuosi
įdėt į atminties skrynią
mažiausias smulkmenas, tikėdama,
kad jos ganėtinai svarbios... Jeigu
netyčia sučirkštų mano laidinis telefonas,
tikriausiai nesidalinčiau sava diena
su niekuo, - gyviesiems užtenka rūpesčių
be manęs, o mirusieji jų nesupras,
praeidama pro Budos nišą, žemai nusilenkiu
taviems dievams, tarytum kraujo giminei,
stengiuosi įtikt visiems be egoistinių
išvedžiojimų ir įkyrių priekaištų,
pasiekusi virtuvės duris, atsiremiu į staktą
ir galvoju: koks keistai nuostabus yra
mano sekmadienio žemėlapis.
Commenting expired for this item.
No comments