Šviesa spindėjo ant delno –
Speigai sausio užpūtė langą.
Celės sienos  dunksojo lyg pusnys,
O vienuolis, žvakės liepsną nagu pakrapštęs,
Vėl prie stalo, prie knygos prisėdo -  - -
Rašė jis apie krašto valdovą,
Apie  priešus,  išdavikus,
Apie  nesibaigiančią kovą,
Belaisvius, badą, vaikus - - -
Tėvynę brangią jis piešė –
Minios  žmonių  ėjo, verkė,  -
Ir vienuolis pergamentą laistė
Karštom ašarom, ašarom meilės - - -
Žodžiai liejos: eilutės, eilutės -  -  -
Net kai rašalas suodžių  sušalo,
Jis tada plunksną į kraują savo pamirkė,
Ir vėl meilė mintį  vingiavo...
Žvakės sudegė, rankų pirštai  sužvarbo -        
Celėn sausio speigai prasigavo,
Bet vienuolis  švpsojos: rytojui
Jis vėl naują skirsnį apmąsto -  -  -
 
Ne, pergamentas senas byloja
Nesibaigiančią istorijos tiesą:
Neužgęstančią  meilę tėvynei -
Meilę, kurios  jokie
                                speigai
                                              neįveikia -  -  -