Išblėso viskas, - žodžiai ir balsai,
minia nutolo, apvilta gyvenimo,
tik liko praeitim dvėsuojantys gaisai
ir užkerėtų akmenų alsavimas.
     Ant grindinio, išmindžioto apsunkusių minčių,
     parklupęs vėjas kaip nakties vaiduoklis,
     čia nieks paminklų niekam nestatys,
     nereikalingi jie užgęsusių žvaigždžių paguodai.
Kam atvedei mane į tas pilkas gatves,
kur laisvės jausmas glūdi delnuose nelaisvės?
Aplinkui - vien šešėliai vargano rudens
ir ilgesys, be gailesčio praradęs savo vertę.
     Širdis - ne ledas, - mėnuo sukuždės,
     žiūrėdamas nuo sidabrinių debesų altoriaus,
     ir ašara per skruostus tyliai nuriedės
     tarytum atsisveikinimo gedulingoj puotoj.