Aš stovėjau prieš begėdiškai didelę minią
Ir jie metė man į veidą žvilgsnius
Skaudžius lyg tūkstančiai peilių
Krintančių iš dangaus.

Skaudžiausia tai nemirti,o gyventi
Kai kiekvieną dieną aštrėja žvilgsniai
Ir apėmęs liūdesys it tamsi debesis
Apėmusi dangų spaudžia lietų lyg ašaras gailias.

O vėjas rudeninis vagia saulę šiltą
Glostančią žolytę išlindusią iš kietos žemės
Viskas bunda pavasariop ir pumpurai žaliai balti
Tik aš miręs vidumi nesugebu matyti grožio..

Šiltam ore paukščių čiulbėjimo negirdžiu
Nors net ir nepajutau kaip jie parskrido
Negražus ir dangus apsiniaukęs juodas.
Nekalbu aš nejudu,o per vis labiausiai neregiu
Miręs vidumi esu ir nieko jau nejaučiu...