Skrisk, - miglų nirvanose braido vidurnakčio žvaigždės,
klajoja po debesis žydri angelai,
tavo vardą kartoja užkimęs perkūnijų balsas,
skrisk, - tavęs laukia amžinatve žaliuojantys tavo bekraščiai laukai.
Neatsigręžk, - atsigrežęs pavirstumei šmėkla,
miražu neužbaigto skrydžio,
gal tūkstantmete būtim užkerėto akmens,
tavęs laukia ramybė ir meilė anapus užuolaidų šydo,
horizontuose - jūros, nepaliestos pirštų ledinės mirties. 

Išsiskyrimo nematomos žaizdos, ilgesio randai,
neišmatuojamų upių nurimę jausmai, -
viskas atrodo netikra, viskas atrodo taip laikina
ant intervalų dienos ir besapnės nakties. 

Skrisk, - lai tavo sparnams vėjai būna lengvi ir palankūs,
tegul tavo siela, lyg ugnis deimantinė žvaigždės,
nepavargsta liepsnoti auksiniuos altoriuos padangės
ir buveinėje žemiškoj mano širdies.