Skrisk, - miglų nirvanose braido vidurnakčio žvaigždės,
klajoja po debesis žydri angelai,
tavo vardą kartoja užkimęs perkūnijų balsas,
skrisk, - tavęs laukia amžinatve žaliuojantys tavo bekraščiai laukai.
Neatsigręžk, - atsigrežęs pavirstumei šmėkla,
miražu neužbaigto skrydžio,
gal tūkstantmete būtim užkerėto akmens,
tavęs laukia ramybė ir meilė anapus užuolaidų šydo,
horizontuose - jūros, nepaliestos pirštų ledinės mirties.
Išsiskyrimo nematomos žaizdos, ilgesio randai,
neišmatuojamų upių nurimę jausmai, -
viskas atrodo netikra, viskas atrodo taip laikina
ant intervalų dienos ir besapnės nakties.
Skrisk, - lai tavo sparnams vėjai būna lengvi ir palankūs,
tegul tavo siela, lyg ugnis deimantinė žvaigždės,
nepavargsta liepsnoti auksiniuos altoriuos padangės
ir buveinėje žemiškoj mano širdies.
Commenting expired for this item.
No comments