aš būsiu aš 
kai nei vienos spalvos akys nebeidentifikuos mano buvimo 
trimatėje tamsoje 

aš būsiu aš 
kai bestaugdama savo eiles ant liežuvio galiuko 
jausiu serbentus, bevirstančius vyno enteogenu 

aš būsiu aš 
kai iliuzijos nebeprojektuos mano kaukolės 
išorę dengančios žievės šėšėlių spektaklio 

aš būsiu aš 
kai girdėsiu kaip virš lempos pakibusios dulkelės kalbasi 
su nakties drugiais, bet 
tapsiu kurčia spiritu mintančiams vabalams. 

aš esu aš 
mano mikrokosmose gyvenančio žvėries odos daugiasluoksniškumas 
nebeleis būt užkalbamas žemiškais akmenų raštais. 
būsiu, kai liksim su juo vienumoje. 
mano islandijos smėliu kvepiantis žvėris... nekąs 
tik glostys savo nageliais man pečius, 
glaistys žvakės varvantį vašką man ant kaklo 
(kaip glaisto realybės trūkūmus varvančius sapnų tuneliu) 
besisupant mėnesienos mansardoj. 

aš? aš esu 
ne tavo rainelių dykumos, ne 
jų šypsenų butaforijos. 
esu, ir tik tada esu, 
kai netykau. 
tik medžioju.