Srovenančios vasaros, nieks
nesudegins jų saulės, nieks nesudrums
debesų juodaspalviais sparnais,
ant lūpų - malda, o tarp pirštų - karoliai
rožančiaus ir vainikų vualiai - žydrynėj dangaus.

Sapnuose vis vaidenasi rudenys,
naktys aksomo, žvaigždės - šaltos žarijos
dievybės delnuos, nežinau, kur keliauju,
kur šaukia mane mano toliai,
ko nerimsta širdis po istorinių amžių našta.

Aš norėčiau pripilt tau į taurę ne vyno,
bet kraujo iš dievybės delnų, kai rusena
žvaigždynai nakties, priešmirtinėj agonijoj
medžiai, lyg sielvarto broliai, aš norėčiau
pakrikštyti Mirtį vardum Netekties.

Srovenančios vasaros, nieks
nesudegins jų saulės, nieks nesudrums
debesų juodaspalviais sparnais,
mano saulė, tik atšvaistas skubančių
vasarų meilės, kai žvaigždynuos klajoja
rudens pasiklydę sapnai.