STOVĖJOM PRIE KELIO...
 
Stovėjom prie kelio, džiaugsmingai sutikom
Pavasarį, brendantį žiemos taku.
Atėjo...Sulaukėm... Burnojom jį tyliai,
Atrodė, jis grįžo, šiek tiek, ne laiku.
 
Sustoję prie kelio, pavasariui sakėm:
– Išeik...Nusibodai...Leisk vasarai siaust,
Nuspalvinai gojus, dirvonus apsėjai,
Leisk javui bujoti, darže braškei raust.
 
Greit vasarą, kelio vingiais palydėję,
Rudens aksominio mes ėmėme laukt,
Užpildę aruodus, šiek tiek pailsėję,
Žiemos baltą fėją mes ėmėme šaukt.
 
Prie apsnigto kelio pasveikinom žiemą,
Pamojome jai pirštiniuota ranka:
– Sveika atvykus. Neilgai užsibūsi –
Pavasario saulė ištirpdys tave.
 
Prie kelio stovėjome vasarą, žiemą,
Pavasarį, rudenį buvome čia.
Visus pasitikom, visus išlydėjom,
Palikome patys su savo kančia.