Su jurginais ir pivonijom saulės atokaitoj
brėkšta rytas, iš naujo sugrįžta diena
pro atvertus vartus į žaliuojančius sodus,
nudabintus birželio šaltmėtine migla.

Ką paimt iš jos rankų, - lėkštą džiaugsmą ar sopulį,
saują laimės, lyg žydinčių smilgų smiltis,
kuo pripildyti sielą, - vienuma ar klajonėm
po visatos valdas, jų bekraštes naktis.

Saulė, mėnuo ir žemė atiduos savo duoklę
mano vasarų sodams, nudabintiems migla,
medžių šlamesiui, giesmei poetinio žodžio
ir gyvenimo tėkmei šaltinių vaga.

Brėkšta rytas ant patalo mano svajonių,
tarsi paukštė iš naujo sugrįžta diena.